Amechi Mandi ir Kelechi Ejikeme

Daugiau nei dešimtmetį dirbusi teisininke galingose ​​bankininkystės įmonėse, tokiose kaip Goldman Sachs ir Société Générale, nigerietė ir britė Kelechi Ejikeme paliko verslo pasaulį, kad patrauktų savo aistrą interjero dizainui.

Jos kilimėlių kolekciją įkvėpė įvairus Nigerijos reljefas – kalvotos kalvos, vingiuotos upės, besidriekiančios savanos ir tankūs miškai, ir ji man primena vaizdą iš lėktuvų.

„Taigi, kai tai interpretuojate kaip kilimėlį ar kilimą, tai simboliška“, – sakė ji, kai sutikau ją jos kioske praėjusį mėnesį Londone vykusioje interjero dizaino parodoje „Decorex“.

„Atrodo, kad kiekvieną minutę tai darome kiekvieną dieną.

Pagamintas iš džiuto, patvarios ir ekologiškos medžiagos, kiekvienas kilimas integruoja šiuos natūralius elementus.

Džiutas paprastai auginamas vietoje dėl valgomųjų lapų, o ne dėl pluošto. Jis kilęs iš to paties augalo, naudojamo ewedu sriubai, pietvakarių Nigerijoje pagrindiniu maistu.

Siekdama įgyvendinti savo viziją, Ejikeme kilimus gamina Indijoje ir Nepale, kur džiutas yra plačiau išvystytas į klestinčią pramonę.

Renginyje taip pat dalyvavo Kamerūno ir Nigerijos interjero dizaineris Amechi Mandi, 2022 m. laimėjęs žurnalo „House & Garden“ „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimą.

Jis nedemonstravo nė vieno savo darbo, bet ką tik per šalutinį užsiėmimą kalbėjo apie savo perėjimą nuo mados prie interjero dizaino.

Mandi yra įgijęs baldų ir gaminių dizaino išsilavinimą, tačiau dirbęs mados industrijoje, o vėliau ir dizaino įmonėje, jis vis labiau buvo nepatenkintas, nes trūksta tikros Afrikos įkvėptos interjero tekstilės.

Jis pastebėjo, kad pernelyg dažnai jie rėmėsi „klišiniais“, postkolonijiniais motyvais.

Tai paskatino jį tyrinėti savo Kamerūno ir Nigerijos paveldą, daugiausia dėmesio skiriant ikikolonijinėms tradicijoms.

Pripažindamas nepanaudotą vietinių tekstilės gaminių potencialą, išblunkantį iš atminties, ypač išpopuliarėjus „ankaros“ vaško atspaudams, kurie tapo Europos importo simboliu, simbolizuojančiu Afrikos dizainą, Mandi nusprendė atgaivinti šiuos kultūros elementus.

Jis pradėjo integruoti tradicines technikas ir raštus į savo dizainą, o dabar jo darbai apima populiarią pagalvėlių ir pagalvėlių kolekciją bei sėkmingą tapetų bendradarbiavimą.

„Žmonės man sakė: „O, tavo darbas ne afrikietiškas“, nes nori pamatyti ankaros atspaudus. Tai paliko tokį įspūdį mintyse“, – pasakojo Mandi.

„Įkvėpimo semiuosi iš vietinių tradicijų ir kultūrų, o tada suteikiu jai šiuolaikiškesnį posūkį“, – pridūrė jis.

Klausydama Mandi supratau, kiek aš taip pat susiejau šiuolaikinį Afrikos dizainą su ankaros audiniais.

Ši tekstilė dominavo Afrikos madoje ir dizaine, pastaraisiais dešimtmečiais palikusi savo pėdsaką pasaulinėse scenose.

Taigi, kai klajojau po parodą, buvo lengva manyti, kad šiame žymiame susirinkime nebuvo afrikietiškų dizainų.

Kai ji pirmą kartą pradėjo, Ejikeme žongliravo tiek teise, tiek interjero dizainu – vienoje dirbo savaitėmis, o kitoje – savaitgaliais. Neilgai trukus ji suprato, kur slypi jos tikroji aistra.

„Viename pasaulyje tu stengiesi sulaikyti savo energiją, save ar savo išraišką, kad nesidraskytum plunksnų, o kitame savo energijos net negali užgesinti“, – sakė ji.

Nuo tada, kai prieš šešerius metus pradėjo kurti visą darbo dieną, ji ėmėsi įvairių projektų – nuo ​​namų ir darbo vietų iki filmavimo aikštelės.

Praėjusiais metais ji pristatė savo kilimėlių kolekciją ir savo darbui suteikė naują dimensiją savo studijoje Swallow and Tea.

„Tai tikrai naujas dalykas ir aš turėjau tik du pasirodymus, bet iki šiol daugiausiai pirkėjų turėjau gyvenamuosiuose ir mažmeniniuose pirkėjuose daugiausia iš Europos tikriausiai todėl, kad mano pirmoji paroda buvo Belgijoje. „Decorex” buvo mano pirmoji paroda JK”, – sakė Ejikeme.

Dauguma Mandi klientų yra europiečiai. Šią tendenciją jis aiškina tuo, kad tarp daugelio afrikiečių vyrauja užsienietiški produktai.

„Dauguma afrikiečių vis dar mieliau perka „Gucci“, – sakė jis.

„Turiu kelis afrikiečius, kurie perka, bet jie nėra tokie, kaip kasdieniai afrikiečiai.

Tiek Ejikeme, tiek Mandi sutinka, kad interjero dizainas Afrikoje vis dar vystosi.

Skirtingai nuo mados, kuri ilgą laiką buvo afrikiečių dėmesio centre ir pastaruoju metu pastebimai išaugo, afrikietiško interjero dizaino sritis tik pradeda įsitvirtinti.

Ejikeme apmąstė savo pirmąjį nepriklausomą projektą 2013 m., kuris sutapo su nauja afrikiečių banga Londone, įžengusia į tokias gerai apmokamas sritis kaip investicinė bankininkystė.

Ji siekė sukurti erdves, kurios ne tik dvelktų prabanga ir komfortu, bet ir suteiktų namų jausmą jos klientams iš Afrikos, prasmingai atspindinčias jų paveldą.

„Buvau priblokštas, nes aš myliu antikvarinius daiktus. Mėgstu senąjį dizainą. Kai mokiausi dizaino mokykloje Londone, mano mėgstamiausias dalykas buvo dizaino istorija, pavyzdžiui, mokytis apie įvairius laikotarpius – Viktorijos, Edvardo ir kt. kuo skyrėsi vienas nuo kito.

„Tačiau Afrikoje to nebuvo. Nieko panašaus į afrikietiško dizaino istoriją, nes mes to tikrai nesilaikėme”, – sakė ji.

Šis suvokimas paskatino ją pradėti skirstyti Afrikos projektavimo laikotarpius, kad geriau suprastų ir išsaugotų žemyno dizaino evoliuciją – tęstinį projektą, kurį ji pradėjo per pastaruosius 10 gyvenimo Nigerijoje metų, o praėjusiais metais grįžo į Londoną.

Ejikeme aplankė tokias vietas kaip Bogobiri meno galerija Lagose, kurioje eksponuojama senosios skulptūros ir šiuolaikinio meno mišinys.

Ji taip pat aplankė pardavėjus ramiuose Nigerijos turgų kampeliuose, kur susidūrė su biurų štabais, kuriais ikikolonijiniais laikais naudojosi igbų vyresnieji. Ji pradėjo skirstyti šiuos objektus į kategorijas pagal jų istorijos laikotarpį, nesvarbu, ar tai buvo 1990-ųjų pabaiga, ar ikikolonijinis.

Ji dar nebaigė ir nori tam skirti daugiau laiko, kad panaudotų juos savo interjero projektuose.

Mandi mano, kad namų ir kitų erdvių projektavimo tendencijų sekimas istoriškai niekada nebuvo Afrikos dalykas, ypač per šimtmečius trukusią transatlantinę vergų prekybą.

„Tradiciškai interjeras niekada nebuvo prioritetas. Mes visada rūpinomės funkcionalumu. Labiau stengėmės dekoruoti savo išorę, pavyzdžiui, dažyti sienas, dažyti išorę”, – sakė jis.

„Kiekviena civilizacija išsivystė, bet mes neturėjome galimybės vystytis dėl 400 metų, kai buvome suimti dėl transatlantinės prekybos vergais”.

Jis pridūrė, kad afrikiečiai „nuolat bėgo“ per vergų prekybą, todėl „kaip tu gali pagalvoti: „Aš turiu šį namą, turiu sutvarkyti vidų, leisk man pastatyti tą suolą, leisk man išausti šį audinį“? visuomenė neturėjo galimybės taip vystytis“.

Ir Ejikeme, ir Mandi pažymėjo, kad daugelis turtingų ir iškilių afrikiečių, nuo įžymybių iki verslininkų, dažnai turi interjerą, kuriam trūksta ryškaus afrikietiško tapatumo.

Tačiau Ejikeme mano, kad tai keičiasi, nes vis daugiau afrikiečių gauna disponuojamų pajamų, jie vis daugiau investuoja į savo namų dekoravimą taip, kad būtų pasakojama jų asmeninė istorija ir užfiksuota jų patirtis.

„Jei turite gaminį, kurį galima padaryti gražų, išskirtinį ir įsimintiną, kuris pasakoja kažkokią istoriją arba turi kokią nors prasmę, jis patiks afrikiečiams ir kitiems ne afrikiečiams“, – sako ji.

Adaobi Tricia Nwaubani yra Nigerijos žurnalistė ir romanų rašytoja, gyvenanti Abudžoje ir Londone.