Čia patirtisĮpusėjus kovai dėl naujosios Sirijos, šalies muzikantai atsargiai žiūri į islamistų sukilėlių vadovybę ir tikisi pasiremti sunkiais pasiekimais, pasiektais per beveik 14 metų trunkantį pilietinį karą.
Konfliktas suteikė energijos ir dėmesio besiformuojančiai sunkiojo metalo scenai.
Kovoms aprimus, iš pelenų pakilo klestinti elektroninės muzikos ir šokių šou industrija, paskatinusi Sirijos naktinio gyvenimo atgimimą.
Dabar jos nariai ruošiasi kreiptis į vyriausybę, vadovaujamą Hayat Tahrir al-Sham arba HTS – grupuotės, kurios šaknys yra al Qaeda ir Islamo valstybė.
„Prieš eidami pas juos turime būti organizuoti, nes jie tokie organizuoti“, – sakė didžėjus ir muzikantas Maheris Greenas. „Mes norime su jais kalbėtis su logika. Esame pasirengę kalbėtis su jais su realiu pasiūlymu.”
Grynas sakė, kad elektroninės muzikos organizatoriai rado būdą pasikalbėti su buvusiam prezidentui dirbančiomis saugumo tarnybomis.
„Jie nesuprato 50 berniukų ir merginų susibūrimo ir tokio kvailo šokio“, – sakė jis. „Per daugelį metų užmezgėme su jais santykius, kad tai vyktų geru ir taikiu būdu.
Assado režimas buvo mažiau tolerantiškas sunkiojo metalo rokeriams, kurie 1990-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje įkūrė pogrindžio grupes.
Jie laikė tai ardomąja Vakarų subkultūra, susijusia su satanizmu.
„Į žvalgybą ėjau gal tris kartus, vien todėl, kad pardaviau tokią muziką“, – sakė muzikos parduotuvę turėjęs Naelis al-Hadidi. „Jie privertė mane pasirašyti kai kuriuos popierius, kad daugiau to nedaryčiau“.
Tyrimas pasikeitė, kai žiaurus Sirijos demokratijos revoliucijos slopinimas sukėlė kruviną pilietinį karą.
„Prieš karą, net jei augindavote ilgus plaukus, dėvėtumėte juodus marškinėlius, metalinius šokių marškinėlius, saugumas jus nuvežtų. Jie įtarė, kad esate šėtonas ar kažkas panašaus”, – sakė al-Hadidi.
„Prasidėjus karui, jie buvo per daug užsiėmę, kad galėtų taip kasinėti. Jie labiau bijojo dėl politinių dalykų.
Tai atvėrė erdvę ryškiai sunkiojo metalo scenai, Monzerio Darwisho dokumentinio filmo „Syrian Metal is War“ tema.
Galbūt karas suaktyvino metalo grupes, bet galiausiai tai paskatino masinį muzikantų emigraciją, kuri manė, kad šalis nebesiūlo ateities.
„Devyniasdešimt procentų mano draugų dabar yra Europoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje“, – purtydamas galvą sakė al-Hadidi.
Wajdas Khairas yra muzikantas, kuris pasiliko, bet 2011 m., prasidėjus žudynėms, metė muziką.
„Atrodė, kad bet kokie dainų tekstai, kuriuos aš parašysiu, jie neatskleidė to, kas iš tikrųjų įvyko, jokie žodžiai negali išreikšti to, kas tada vyko“, – sakė jis.
Praėjusiais metais Khair pagaliau vėl pradėjo groti ir įrašinėti. Dabar jam įdomu, ką islamistų vadovybė reiškia kūrybinei laisvei.
„Turime būti drąsesni“, – sakė jis, paklaustas, ar laikysis žemo profilio, kol situacija taps aiškesnė.
„Turime būti išgirsti. Turime pranešti visiems žmonėms, kad esame čia. Mes egzistuojame. Čia ne tik „Islamo frontas” ir „Islamo valstybė”. Nemanau, kad tokiomis aplinkybėmis išlaikyti žemą profilį kam nors naudinga. “.
Khairą padrąsino pragmatizmas, parodytas kelias dienas po sukilėlių perėmimo. „Rodikliai rodo, kad einame į geresnę vietą, tikiuosi“, – sakė jis.
Tačiau jam kalbant išgirdome, kad HTS uždarė Operos teatrą. „Negeras ženklas“, jei tiesa, – sušuko Khairas.
Nuskubėjome į renginio vietą, kad už jos ribų esantys pareigūnai mums pasakė, kad tai klaidingas pavojaus signalas, kad garbinga įstaiga bus atidaryta praėjus savaitei po sukilėlių pergalės kartu su kitais viešaisiais pastatais.
HTS neabejotinai žada gerbti teises ir laisves, pareiškusi, kad ji seniai sulaužė savo ekstremistinę praeitį.
Atrodo, kad jis jautrus kosmopolitinei Damasko kultūrai. Valstybinė televizija praėjusią savaitę pradėjo transliuoti islamo giedojimą, tačiau per mažiau nei 24 valandas jį atšaukė, kai socialiniuose tinkluose kilo protestai.
Aikštėje prie Operos Safana Bakleh bandė atlikti revoliucines dainas su savo vadovaujamu choru. Prisijungusi entuziastingų jaunuolių, ji atidavė savo būgną ir leido jiems giedoti ir dainuoti.
„Galbūt tai nebus lengvas kelias“, – sakė ji. „Gal atsiras naujų kliūčių, bet pas mus buvo korupcija, diktatūra, slaptoji policija. Mes vis dar labai tikimės dėl ateities… nes turime labai, labai didelę žmonių grupę tai opozicija, menininkai ir aktoriai, muzikantai ir kompozitoriai bei Sirijos ateitis“.
Tačiau jie nenori iškeisti politinio autoritarizmo į religinį fundamentalizmą, sakė al-Hadidi.
„Tikiuosi, kad HTS laikysis savo žodžių apie laisvę, nes nenorime būti kitu Afganistanu ar kita šalimi, kurią valdo konkreti partija ar valdovai, kurie verčia jus (laikytis) tam tikrų taisyklių“.
Greenas, pasiryžęs likti Sirijos ateities dalimi, sakė, kad menininkų bendruomenei svarbu veikti greitai.
„Neatrodo, kad pirmąją Sirijos išlaisvinimo savaitę (HTS) nori ieškoti kultūrinės pusės. Jie turi daug problemų, ieško ekonomikos, ieško naujos vyriausybės”, – sakė jis. pasakė jis.
„Mes stengiamės susitvarkyti, kol jie nepradės žiūrėti į kultūrą. Kad mes ten patektume pirmi, (ir turime būti) vieningi savo nuomonėje.”
Kaip ir kiti čia, Greenas eksperimentavo, maišydamas tradicinę arabišką muziką su elektroniniais ritmais.
Islamistų sukilėlių kultūra „yra religinės dainos ir viskas“, – sakė jis.
„Mums tai yra šiek tiek atsilikęs. Mes buvome Sirijoje prieš karą ir viduje per karą, (kai) turėjome tiek daug eksperimentų. Mes tiek daug evoliucionavome. Mes turime tiek daug mišrios kultūros.”
Sirijos muzikos scena atgijo ir net klestėjo per pilietinį karą – dabar jos laukia naujas ir netikėtas išbandymas.
