Kodėl Indijai tiek mažai kainuoja pasiekti Mėnulį ir Marsą

Indija neseniai paskelbė apie daugybę ambicingų kosmoso projektų ir patvirtino jiems 227 mlrd. rupijų (2,7 mlrd. USD; 2,1 mlrd. GBP).

Į planus įtrauktas kitas istorinės Indijos misijos į Mėnulį etapas, orbitos nusiuntimas į Venerą, pirmosios šalies kosminės stoties pirmojo etapo statyba ir naujos daugkartinės sunkiosios keliamosios raketos, skirtos palydovams paleisti, sukūrimas.

Tai yra didžiausias kada nors skirtas lėšų kosmoso projektams Indijoje, tačiau, atsižvelgiant į projektų mastą ir sudėtingumą, jie toli gražu nėra prabangūs ir vėl atkreipė dėmesį į Indijos kosmoso programos ekonomiškumą.

Ekspertai visame pasaulyje stebėjosi, kiek mažai kainuoja Indijos kosminių tyrimų organizacijos (Isro) Mėnulio, Marso ir saulės misijos. Indija Marso orbitoje išleido 74 mln Mangalyaan ir 75 mln. USD, palyginti su praėjusiais metais istorinis Chandrayaan-3 – mažiau nei 100 mln. dolerių, išleistų mokslinės fantastikos trileriui „Gravitacija“.

NASA orbitinis orbiteris Maven kainavo 582 mln. USD, o Rusijos „Luna-25“, kuris nukrito į Mėnulio paviršių likus dviem dienoms iki Chandrayaan-3 nusileidimo, kainavo. 12,6 milijardo rublių (133 mln. USD).

Nepaisant mažų sąnaudų, mokslininkai teigia, kad Indija siekia daug daugiau savo svorio atlikti vertingą darbą.

Chandrayaan-1 pirmasis patvirtino vandens buvimą Mėnulio dirvožemyje, o Mangalyaan gabeno naudingą krovinį, kad ištirtų metaną Marso atmosferoje. Vaizdai ir duomenys atsiuntė Chandrayaan-3 į juos su dideliu susidomėjimu žiūri kosmoso entuziastai visame pasaulyje.

Taigi, kaip Indija išlaiko tokias mažas išlaidas?

Į pensiją išėjusi valstybės tarnautoja Sisir Kumar Das, kuri daugiau nei du dešimtmečius rūpinosi Isro finansais, sako, kad toks taupumas gali kilti nuo septintojo dešimtmečio, kai mokslininkai pirmą kartą vyriausybei pateikė kosmoso programą.

Indija nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos kolonijinės valdžios įgijo tik 1947 m., o šaliai sunkiai sekėsi išmaitinti savo gyventojus ir pastatyti pakankamai mokyklų bei ligoninių.

„Isro įkūrėjas ir mokslininkas Vikramas Sarabhai turėjo įtikinti vyriausybę, kad kosmoso programa nėra tik sudėtinga prabanga, kuriai nėra vietos skurdžioje šalyje kaip Indija. Jis paaiškino, kad palydovai gali padėti Indijai geriau aptarnauti savo piliečius“, – BBC sakė J. Dasas.

Tačiau Indijos kosmoso programa visada turėjo dirbti su ribotu biudžetu šalyje, kurioje poreikiai ir reikalavimai prieštaringi. Nuotraukos septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose rodomi mokslininkai, gabenantys raketas ir palydovus dviračiais ar net bulių vežimėliu.

Po kelių dešimtmečių ir po kelių sėkmingų tarpplanetinių misijų Isro biudžetas išlieka kuklus. Šiais metais Indijos biudžeto asignavimas kosmoso programai yra 130 mlrd. rupijų (1,55 mlrd. USD), o NASA šių metų biudžetas yra 25 mlrd.

M. Dasas teigia, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl „Isro“ misijos yra tokios pigios, yra tai, kad visos jos technologijos yra užaugintos namuose, o mašinos gaminamos Indijoje.

1974 m., kai Delis atliko pirmąjį branduolinį bandymą, o Vakarai įvedė embargą, draudžiantį perduoti technologijas Indijai, apribojimai buvo „paversti užmaskuota palaima“ kosmoso programai, priduria jis.

„Mūsų mokslininkai tai panaudojo kaip paskatą kurti savo technologijas. Visa jiems reikalinga įranga buvo pagaminta vietinėje šalyje, o atlyginimai ir darbo sąnaudos čia buvo neabejotinai mažesnės nei JAV ar Europoje.

Mokslo rašytoja Pallava Bagla teigia, kad, skirtingai nei Isro, NASA perkelia palydovų gamybą privačioms įmonėms ir taip pat apdraudžia savo misijas, o tai padidina jų išlaidas.

„Be to, priešingai nei NASA, Indija nekuria inžinerinių modelių, kurie naudojami projekto bandymams prieš pradedant realųjį paleidimą. Gaminame tik vieną modelį ir jis skirtas skraidyti. Tai rizikinga, yra avarijos tikimybė, bet tokią riziką prisiimame. Ir mes galime tai priimti, nes tai yra vyriausybės programa.

Mylswamy Annadurai, Indijos pirmosios ir antrosios Mėnulio misijos bei Marso misijos vadovas, BBC sakė, kad „Isro“ įdarbina daug mažiau žmonių ir moka mažesnius atlyginimus, todėl Indijos projektai tampa konkurencingi.

Jis sako, kad „vadovavo mažoms, skirtoms mažiau nei 10 komandoms, o žmonės dažnai dirbdavo pailgintas valandas be jokių užmokesčių už viršvalandžius“, nes buvo labai aistringi tam, ką daro.

Anot jo, ribotas projektų biudžetas kartais grąžindavo juos į braižybos lentą, leido mąstyti nestandartiškai ir paskatino naujas naujoves.

„Chandrayaan-1 skirtas biudžetas buvo 89 mln. USD ir tai buvo tinkama pradinei konfigūracijai. Tačiau vėliau buvo nuspręsta, kad erdvėlaivis turės smūgio į Mėnulį zondą, o tai reikštų papildomus 35 kg.

Mokslininkai turėjo du pasirinkimus – naudoti sunkesnę raketą misijai atlikti, bet tai kainuotų daugiau, arba pašalinti dalį techninės įrangos, kad būtų lengviau apkrova.

„Pasirinkome antrąjį variantą. Sumažinome privairavimo jėgainių skaičių nuo 16 iki aštuonių, o slėginių bakų ir baterijų – nuo ​​dviejų iki vieno.

Pasak A. Annadurai, baterijų skaičiaus sumažinimas reiškė, kad paleidimas turėjo įvykti iki 2008 m. pabaigos.

„Tai suteiktų erdvėlaiviui dvejus metus, kol jis apvažiuotų Mėnulį nepatirdamas ilgo Saulės užtemimo, o tai paveiktų jo gebėjimą pasikrauti. Taigi, norėdami laikytis paleidimo termino, turėjome laikytis griežto darbo grafiko.

„Mangalyaan“ kainavo tiek mažai, sako ponas Annadurai, „nes panaudojome didžiąją dalį techninės įrangos, kurią jau buvome sukūrę Chandrayaan-2 po to, kai antroji Mėnulio misija buvo atidėta“.

Ponas Bagla sako, kad Indijos kosmoso programa tokia maža kaina yra „nuostabus žygdarbis“. Tačiau didėjant Indijai, kaina gali padidėti.

Šiuo metu, anot jo, Indija naudoja mažus raketų paleidimo įrenginius, nes jie neturi nieko stipresnio. Tačiau tai reiškia, kad Indijos erdvėlaiviai pasiekia savo tikslą kur kas ilgiau.

Taigi, kai Chandrayaan-3 buvo paleistas, jis kelis kartus apskriejo Žemę, kol buvo svaidomas į Mėnulio orbitą, kur prieš nusileisdamas kelis kartus apėjo Mėnulį. Kita vertus, Rusijos „Luna-25“ greitai pabėgo nuo Žemės gravitacijos, skrisdamas galinga raketa „Sojuz“.

„Panaudojome Motinos Žemės gravitaciją, kad nustumtume mus į Mėnulį. Mums prireikė savaičių ir daug išradingo planavimo. Isro tai įvaldė ir sėkmingai tai padarė daugybę kartų.

Tačiau, pasak J. Bagla, Indija paskelbė apie planus iki 2040 m. nusiųsti į Mėnulį pilotuojamą misiją. ir norint greičiau ten nuskraidinti astronautus, reikėtų galingesnės raketos.

Vyriausybė neseniai pasakė darbas su šia nauja raketa jau buvo patvirtintas ir ji bus paruošta iki 2032 m. Ši naujos kartos raketa (NGLV) galės nešti daugiau svorio, bet taip pat kainuos daugiau.

Be to, ponas Bagla sako, kad Indija šiuo metu atveria kosmoso sektorių privatiems žaidėjams ir mažai tikėtina, kad kai tai įvyks, išlaidos išliks tokios mažos.

Sekite BBC News India Instagramas, YouTube, Twitter ir Facebook.